Sodeliečiai norus patikėjo deivei Ladai

Sodelių kaimo bendruomenė liepos 19d. surengė edukacinę kelionę į Aukštaitijos nacionalinį parką - ežeringiausią Lietuvos kraštą.

Autobuse bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad taip gausiai visi susirinko į kelionę (jauniausias keliauninkas buvo dviejų metų, vyriausia - jau 89 gimtadienį atšventusi bendruomenės narė ), bei palinkėjo saugios kelionės. Sodelių kaimo bendruomenė dalyvauja Lietuvos Kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos ir Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos organizuojamame konkurse „Eismo saugumas bendruomenėse 2014“ ir stengiasi saugūs būti ne vien savame krašte, bet ir keliaujant.

Kad kelias neprailgtų Sodelių seniūnaitis surengė viktoriną „Mes keliaujam“, kurios metu visi galėjo parodyti išmonę ką žino apie Aukštaitijos nacionalinį parką, prisiminti eismo saugumo taisykles. Geriausiems buvo įteiktos saugaus eismo priemonės: liemenės, krepšeliai. Neliko be dovanų ir kiti - gavo lankstinukus arba atšvaitus.

Dažno keliautojo kelionės po Aukštaitijos nacionalinį parką pradžių pradžia yra Palūšės kaimas, įsikūręs ant Lūšių ežero kranto. Ir mūsų bendruomenė pažintį su šiuo unikaliu kraštu pradėjo nuo Palūšėje įsikūrusio Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centro. Gidė pasakojo, kad Aukštaitijos nacionalinis parkas unikalus savo ežeringo kalvyno kraštovaizdžiu, didele gamtine įvairove ir vienu seniausių Lietuvoje kultūriniu palikimu. Parke tyvuliuoja giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras. Iš viso parke yra 126 ežerai. Čia aptinkama daugiau kaip 4,5 tūkstančio augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, iš kurių 195 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Ežerų kraštas formavo savitas šiame krašte gyvenusių žmonių tradicijas. Sužinojome apie senuosius, ir dabartinius žvejybos būdus, apie sėlių ir karvių plukdymą. Jauniausieji ekskursijos dalyviai susidomėję centre treniravosi „gaudydami“ žuvį.

Pasiklausę apie Aukštaitijos nacionalinį parką, patraukėme apžiūrėti Palūšės, ir daugiau apie ją sužinoti.

Palūšės medinė bažnyčia su varpine pastatyta 1750 m. Kunigas Juozapas Baziliauskas nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje, pastatė šv. Juozapo, savo globėjo, medinę bažnyčią. Istorija byloja, kad vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis. Aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, yra vienintelė tokia Lietuvoje. Medinės Palūšės atvaizdą galima atrasti ant dabar jau nebenaudojamos vieno lito kupiūros.

Apžiūrėję Palūšės bažnyčią ir prie jos augantį 400 m. senumo Palūšės ąžuolą patraukėme apžiūrėti pilkapio ekspozicijos ir akmens amžiaus būsto. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių. Įrengiant Palūšės ekspoziciją remtasi vieno iš jų radiniais. Maketas vaizduoja žalvario amžiaus (V-VI a.) kapavietę. Greta stovi akmens amžiaus būsto rekonstrukcija pagal Kretuono apylinkių archeologinius radinius. Būtent Kretuono apylinkėse aptiktos gyvenvietės laikomos seniausiomis Lietuvoje.

Iš Palūšės skubėjome į Strigailiškių kaimą, kur dalyvavome edukacinėje programoje „ Šakočio kepimas“ Galėjome apžiūrėti šakočių muziejaus ekspoziciją, nusifotografuoti prie aukščiausio Lietuvos šakočio, išgirsti pasakojimą apie šakočių kepimo tradicijas Lietuvoje ir užsienyje. Stebėjome raguolio kepimą malkomis kūrenamame židinyje, sužinojome daug kepimo subtilybių ir paslapčių. Galiausiai patys tapome šakočių kepėjais, o tai, ką išsikepėme - ragavome.

Papietavę patraukėme aplankyti Medžiukalnio šaltinį. Pasakojama, jog užtenka išgerti vieną stiklinę šaltinio vandens ir visą dieną nejunti nei troškulio, nei alkio. O ekstrasensai tvirtina, kad vanduo turi daug teigiamos energijos. Ir mes visi ragavome, šalto, trykštančio šaltinio vandens...

Staptelėjome pasigrožėti Trainiškio ąžuolu - tikru galiūnu, sulaukusiu 800 metų. Jo kamieno apimtis - 6,1m, o aukštis - 23m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės. Pabandėme šį „galiūną“ apkabinti.

Toliau kelias vedė iki Ginučių. Mums papasakojo, kad Ginučių vandens malūnas - vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą. Jis veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė. Metalinės turbinos sukimosi jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. 1978m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas. Ekspozicija antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę. Muziejuje susipažinome su išlikusia senovine malūno įranga, išgirdome apie malūne gyvenusio velnio išdaigas ar pasigrožėjome tautodailininko tapybos darbais, atspindinčiais vandens malūno istoriją ir legendas.

Sakoma, kad pirmą kartą apsilankę malūne, turi būtinai išsimaudyti prie užtvankos po krentančia vandens srove- tai lyg savotiškas ritualas. Ir Sodelių kaimo bendruomenės nariai norėjo laikytis ritualo, vieni maudėsi po krintančiu vandens srove, kiti nors pabraidė po vandenį.

Pailsėję, įsimaudę, nutarėme pažvelgti į šį ežeringą kraštą iš aukščiau. Pirmiausia įkopėme į Šiliniškių apžvalgos bokštą. Telekomunikacijos bokštas pastatytas 2004 metais, jo aukštis - 60 m aukščio. Iš 30 m aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės galima apžvelgti tyvuliuojančius aplink ežerus, siūbuojančius miškus.

Akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapynų, piliakalnių Aukštaitijos nacionaliniame parke išties gausu. Vieną iš jų- Ginučių piliakalnį - 9-12a. archeologijos paminklą, apžiūrėjome ir mes. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H. Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona.

Eidami vingiuotu takeliu per pušyną, gerėdamiesi tolumoje tyvuliuojančiais ežerais, pasiėmę po akmenuką patraukėme iki paskutinės šią dieną numatytos aplankyti vietos – Ladakalnio. Sakoma, kad užneštas ant Ladakalno akmuo, ir padėtas po ąžuolu išpildo norus. Ladakalnis - 176 m aukščio virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys. Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai - didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu. Pasigerėję vaizdais, nusifotografavę prie ąžuolo, atsisveikinome su Aukštaitijos nacionaliniu parku...

Keliaudami į namus, visi dalinomės įspūdžiais, ir planais kur sekantį kartą keliausime. Smagu pamatyti Lietuvą, daugiau apie ją sužinoti.